Turbūt kiekvienam yra tekę pajusti tą gilų, veriantį norą bent akimirkai ištrūkti. Pabėgti nuo kasdienio streso, nesibaigiančių atsakomybių sąrašo ir nerimo, tyliai graužiančio mintis. Vos ištarus žodį „eskapizmas“, dažnas pagalvoja apie vengimą, silpnumą ar atsakomybės stoką. Tačiau tiesa yra kur kas sudėtingesnė ir, tiesą sakant, labiau stebinanti. Šis giluminis žmogaus poreikis yra ne tik būdas pailsėti, bet ir galingas psichologinis įrankis. Šiame straipsnyje atskleisime kelias netikėtas įžvalgas apie pabėgimo prigimtį – nuo jo vaidmens gelbstint tautos dvasią Didžiosios Depresijos metu iki spąstų, kuriuos mums paspendžia šiuolaikinės technologijos ir vartojimo kultūra.
1. Kaip pabėgimas išgelbėjo tautą: Didžiosios Depresijos pamoka
Vyrauja įsitikinimas, kad Didžiosios Depresijos laikais amerikiečiai plūdo į kino teatrus vedini vienintelio tikslo – „gryno eskapizmo“. Buvo manoma, kad jie tiesiog norėjo kelioms valandoms pamiršti alkį, skurdą ir neviltį. Tačiau toks požiūris yra labai siauras. To meto filmai buvo kur kas daugiau nei tik atitrūkimas nuo slogios tikrovės. Dauguma kino juostų, net ir patys ekstravagantiškiausi miuziklai, buvo „paremti to meto socialine realybe“ ir atspindėjo žmonių išgyvenimus.
Filmai atliko gyvybiškai svarbų psichologinį ir ideologinį vaidmenį – jie palaikė demoralizuotos tautos dvasią ir teikė viltį. Net ir pačiais sunkiausiais laikais, kiekvieną savaitę kiną lankydavo nuo 60 iki 80 milijonų amerikiečių. Tuometinis Kino prodiuserių asociacijos vadovas Willas Haysas puikiai apibendrino kino svarbą:
„Jokia kita priemonė neprisidėjo labiau nei filmas prie nacionalinės dvasios palaikymo laikotarpiu, kuris kitose šalyse pasižymėjo revoliucijomis, riaušėmis ir politine suirute.“
Taigi, Holivudas ne tik leido žmonėms pabėgti. Jis sustiprino esmines amerikietiškas vertybes ir atkūrė pasitikėjimą valdžios institucijomis. Būtent paprasti, pasikartojantys siužetai (kai vargšas choro artistas per naktį tampa žvaigžde, specialusis agentas atkuria teisingumą, o neturtingas vaikinas po virtinės nuotykių laimi turtingos merginos širdį) atkūrė tikėjimą individualia sėkme ir valdžios veiksmingumu, taip padėdami išsaugoti socialinę ir psichologinę tautos pusiausvyrą.
2. Du pabėgimo veidai: kalinio išsilaisvinimas prieš dezertyro pabėgimą
Pats žodis „pabėgimas“ yra apgaulingai paprastas, tačiau po juo slypi du fundamentaliai skirtingi psichologiniai procesai. Rašytojas J. R. R. Tolkienas pasiūlė puikią metaforą, padedančią juos atskirti. Jis teigė, kad egzistuoja „Kalinio Pabėgimas“ – tai praktiškas, netgi herojiškas veiksmas, kai žmogus bando ištrūkti iš kalėjimo ir grįžti namo. Tai yra pabėgimas į kažką – į laisvę, į normalų gyvenimą.
Tačiau yra ir kitas tipas – „Dezertyro Pabėgimas“. Tai pareigų apleidimas, atsakomybės vengimas ir bėgimas nuo problemų. Šiuolaikinė psichologija šiuos du tipus apibrėžia dar tiksliau:
- Ribų išplėtimas (Boundary Expansion): Tai sveikesnė pabėgimo forma. Pasinerdami į pasakojimus (ar tai būtų knyga, filmas, ar žaidimas) mes laikinai peržengiame savo „aš“ ribas, įsijaučiame į kitų vaidmenis ir patirtis, tačiau išsaugome savęs jausmą. Grįžtame į savo gyvenimą praturtėję, praplėtę akiratį. Tyrimai rodo, kad toks pabėgimas yra teigiamai susijęs su pasitenkinimu gyvenimu.
- Vengimas (Avoidance): Tai pabėgimas, kurio pagrindinis tikslas – „palikti save užnugaryje“. Jo metu siekiama pamiršti problemas, o ne ieškoti įkvėpimo joms spręsti. Ši pabėgimo forma, pasak tyrimų, yra susijusi su mažesniu pasitenkinimu gyvenimu ir gali peraugti į žalingus įpročius.
Šią skirtį patvirtina ir kiti psichologijos modeliai, pavyzdžiui, norvegų psichologo Frode Stenseng koncepcija, atskirianti savęs slopinimą (angl. self-suppression) nuo savęs išplėtimo (angl. self-expansion).
Taigi, esminis skirtumas yra ne pats veiksmas, o jo motyvacija ir rezultatas. Ar mes skaitome knygą tam, kad grįžtume į savo gyvenimą stipresni ir įžvalgesni, ar tam, kad kuo ilgiau nereikėtų su juo susidurti?
3. Šiuolaikinio pabėgimo spąstai: kai svajonė tampa preke
Šiandien mūsų pabėgimo būdus vis dažniau formuoja ir išnaudoja galingos komercinės bei technologinės jėgos. Tai, kas turėtų būti atgaiva, tampa naujomis priklausomybėmis ir spaudimu.
Puikus to pavyzdys – „Cottagecore“ ir kitos interneto estetikos. Pandemijos metu tai prasidėjo kaip švelni, nekalta fantazija apie ramų gyvenimą kaime, apsuptą gamtos ir rankų darbo. Tačiau ši svajonė greitai virto „apsipirkimo kultūra“. Socialiniuose tinkluose atsirado spaudimas nuolat pirkti daiktus (linines sukneles, rankų darbo keramiką, vintažinius baldus), kad realus gyvenimas atitiktų kuruojamą internetinį įvaizdį. Svajonė virto finansiniu ir emociniu stresu, o pabėgimas tapo dar viena pareiga.
Kitas, dar klastingesnis pavojus – algoritminis eskapizmas. Rekomendacijų sistemos, tokios kaip „YouTube“ ar „Netflix“, veikia „grįžtamojo ryšio ciklo“ principu: algoritmai mums siūlo turinį, remdamiesi tuo, ką vartojome anksčiau. Taip sukuriamas uždaras ratas, kuriame sistema nebeskiria, ar mūsų pasirinkimą lėmė tikrasis pomėgis, ar tiesiog ankstesnė jos pačios rekomendacija. Šis procesas, vadinamas algoritminiu suklaidinimu (angl. algorithmic confounding), ilgainiui nepastebimai siaurina mūsų akiratį. Tyrimai rodo, kad šis procesas sukelia vartotojų elgesio supanašėjimą (homogenizaciją) ir kuria „aido kambarius“. Keisčiausia tai, kad, nors esame įstumiami į vis siauresnius turinio pasaulius, tai nebūtinai padidina mūsų pasitenkinimą. Mes tiesiog gauname vis daugiau to paties, bet ne būtinai to, kas mums geriausia ar naudingiausia.
Mūsų įgimtas troškimas pailsėti ir pasvajoti yra išnaudojamas. Tai, kas turėjo būti išsilaisvinimas, gali tapti nauju, nematomu vartojimo ir algoritmų kalėjimu.
4. Kai pabėgimas tampa spąstais: priklausomybės ir liguistos svajonės
Kraštutiniais atvejais bandymas pabėgti nuo realybės gali virsti rimta psichologine problema. Eskapizmas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių tiek elgesio (pvz., priklausomybė nuo žaidimų, socialinių tinklų), tiek medžiagų (alkoholio, narkotikų) priklausomybes. Priklausomybė dažnai yra desperatiškas bandymas pabėgti nuo gilių, nepakeliamų jausmų – lėtinio streso, traumos, nerimo ar depresijos. Veikla ar medžiaga tampa vieninteliu būdu laikinai nuslopinti skausmą, tačiau ilgainiui pats pabėgimo įrankis sukelia dar didesnes kančias.
Egzistuoja ir mažiau žinomas, bet stebinantis reiškinys – liguistas svajojimas (maladaptive daydreaming). Tai sutrikimas, apibūdinamas kaip disociatyviosios absorbcijos forma, kai žmogus patiria itin ryškias, įtraukiančias ir siužetines fantazijas. Šios svajonės tampa tokios intensyvios, kad pakeičia realų socialinį bendravimą ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui – darbui, mokslui, santykiams. Šis kompulsyvus svajojimas gali tapti priklausomybe ir dažnai yra atsakas į vaikystės traumas ar kitus skausmingus išgyvenimus.
Šie pavyzdžiai atskleidžia tamsiąją eskapizmo pusę – kai bandymas išvengti skausmo pats tampa didžiausiu skausmo ir izoliacijos šaltiniu.
Pabaiga: kaip pabėgti teisingai?
Taigi, eskapizmas yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Jis nėra tiesiog „geras“ ar „blogas“. Tai galingas psichologinis įrankis, kuris, tinkamai naudojamas, gali padėti atsigauti, praplėsti akiratį ir net išsaugoti viltį sunkiausiais laikais. Tačiau tas pats įrankis, patekęs į komercijos ar priklausomybių mechanizmus, gali įvilioti į skolų, izoliacijos ir dar didesnio streso spąstus.
Grįžtant prie Tolkieno „kalinio“ ir „dezertyro“ metaforos, vertingiausias pabėgimas yra tas, kuris mus praturtina ir įkvepia, o ne tas, kuris tiesiog padeda pamiršti. Praturtinantis pabėgimas praplečia mūsų vidinio pasaulio ribas ir leidžia grįžti į realybę su naujomis idėjomis ir jėgomis.
Įvertinus visa tai, verta savęs paklausti: kur veda mano pabėgimai? Ar mano „TikTok“ srautas ir „Cottagecore“ įvaizdis iš tiesų plečia mano pasaulį, ar tiesiog stato aukštesnes, nors ir estetiškesnes, sienas aplink jį?