2026-ųjų pradžia pasaulio dirbtinio intelekto (DI) bendruomenei tapo savotišku lūžio tašku. Vasario 3 dieną buvo paskelbta antroji Tarptautinė DI saugos ataskaita. Tai buvo didžiausias iki šiol pasaulyje vykdytas bendradarbiavimas šioje srityje. Jam vadovavo Turingo premijos laureatas Yoshua Bengio, o prie rengimo prisidėjo daugiau nei šimtas ekspertų iš daugiau kaip trisdešimties šalių. Pagrindinė ataskaitos išvada skamba niūriai, bet atvirai: bendrosios paskirties DI sistemų gebėjimai auga sparčiau, nei sugeba prisitaikyti esamos saugumo priemonės.
Tai ne abstrakti akademinė problema. Tai realybė, kurioje gyvename jau dabar — nuo DI klastočių (angl. deepfakes), keičiančių politinį diskursą, iki kibernetinių atakų, kuriose dirbtinis intelektas veikia beveik savarankiškai, ir karštų ginčų dėl to, ar DI turėtų priimti sprendimus mūšio lauke.
Ataskaita, nuo kurios negalima nusisukti
Per pastaruosius metus DI gebėjimai toliau sparčiai augo, ypač dėl naujų metodų, pagerinančių modelių veikimą jau po pradinio apmokimo. Viena svarbiausių naujovių — vadinamasis samprotavimo laiko mastelio keitimas (angl. inference-time scaling), leidžiantis modeliams skirti daugiau skaičiavimo išteklių tarpiniams žingsniams, prieš pateikiant galutinį atsakymą. Praktiškai tai reiškia, kad 2025-aisiais pirmaujančios DI sistemos pasiekė aukso medalio lygį tarptautinės matematikos olimpiadų užduotyse, viršijo doktorantūros lygio ekspertų rezultatus mokslo testuose ir tapo vis savarankiškesnės.
Tačiau pažanga turi ir tamsiąją pusę. Pasak ataskaitos, didžiausios rizikos kyla ne iš pačių modelių, o iš sudėtingų sistemų, kurias įmonės kuria aplink juos. DI paleidžia verslo procesus, pasiekia jautrius duomenis ir priima autonominius sprendimus būdais, kuriuos operatoriai ne visada supranta. Rizikos valdymą apsunkina ir tai, kad nauji gebėjimai kartais atsiranda netikėtai, modelių vidinis veikimas tebėra menkai suprastas, o bandymų rezultatai ne visada patikimai atspindi realaus pasaulio riziką.
DI klastotės: kai matyti nebereiškia tikėti
Viena ryškiausių 2026-ųjų DI saugos temų — sintetinės medijos plitimas. Ataskaita nurodo, kad maždaug penkiolika procentų Jungtinės Karalystės suaugusiųjų yra netyčia susidūrę su DI klastočių pornografija — šis skaičius beveik trigubai išaugo nuo 2024-ųjų. Technologija tapo tokia prieinama, kad suklastotą vaizdo ar garso įrašą galima sukurti per kelias minutes naudojant laisvai prieinamas programas.
Ataskaitoje taip pat fiksuojamas augantis DI generuojamo turinio naudojimas nusikalstamais tikslais: sukčiavimui, šantažui, šmeižtui ir be sutikimo kuriamos intymios medžiagos gamybai. Ši problema neproporcingai paliečia moteris ir mergaites.
Vis dėlto pavojus slypi ne vien tame, kad žmonės patiki melu. Kaip pabrėžia ataskaitos autoriai, ne mažiau pavojinga yra tai, kad žmonės nustoja tikėti tikrove. Kai bet koks vaizdo įrašas gali būti „pagamintas”, tampa lengva atmesti ir autentišką informaciją kaip klastotę. Tai kuria palankią terpę politiniam nestabilumui.
Šis reiškinys jau pasireiškia realiuose konfliktuose: per 2026-ųjų kovo pradžios karinius veiksmus Artimuosiuose Rytuose abi pusės ir jų šalininkai pasitelkė DI generuotus vaizdus bei vaizdo įrašus melagingų naratyvų sklaidai socialiniuose tinkluose. Platformos vos spėja reaguoti. Vien vizualiai aptikti DI klastočių nebepakanka, nes piktavaliai jau sugeba siųsti sintetinį vaizdą tiesiai į tapatybės tikrinimo sistemas, apeidami apsaugą.
Kibernetinės atakos: DI kaip ginklas ir skydas vienu metu
DI gali padėti vykdyti kibernetines atakas: identifikuoti programinės įrangos pažeidžiamumą ir rašyti kodą jam išnaudoti. Nusikaltėlių grupuotės ir su valstybėmis susiję programišiai jau aktyviai naudoja DI savo operacijose. 2025-aisiais DI agentas pateko tarp penkių procentų geriausių komandų didelėse kibernetinio saugumo varžybose, o pogrindinėse rinkose jau parduodami paruošti DI įrankiai, leidžiantys pulti net ir neturintiems gilių techninių žinių.
Pasak 2026-ųjų kibernetinio saugumo ataskaitos, didžiausią susirūpinimą specialistams kelia labai personalizuotas elektroninis sukčiavimas (tai nurodė 50 % apklaustųjų), automatizuotas pažeidžiamumų skenavimas (45 %), prisitaikanti kenkėjiška programinė įranga (40 %) ir sukčiavimas naudojant suklastotą balsą (40 %). Tačiau DI yra ir gynėjų pusėje: daugiau nei trys ketvirtadaliai organizacijų jau naudoja generatyvųjį DI arba didelius kalbinius modelius savo saugumo sistemose, o beveik du trečdaliai yra įdiegusios agentinį DI autonominėms arba pusiau autonominėms saugumo operacijoms.
Autonominiai ginklai: raudona linija ar pilkoji zona?
DI saugos diskusija 2026-aisiais tapo neatsiejama nuo geopolitikos. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius dar 2023-iaisiais paragino iki 2026-ųjų sudaryti teisiškai privalomą sutartį, draudžiančią mirtinas autonomines ginklų sistemas, veikiančias be žmogaus kontrolės. Terminas artėja, tačiau sutarties vis dar nėra.
Tuo metu Pentagono ir DI bendrovių santykiai virto viešu konfliktu. Bendrovė „Anthropic” atsisakė dviejų šimtų milijonų dolerių vertės sutarties su JAV Gynybos departamentu, nes sutarties sąlygos negarantavo, kad jos technologija nebus naudojama visiškai autonominiams ginklams ir masiniam piliečių sekimui. Bendrovės vadovas Dario Amodei aiškiai įvardijo dvi raudonas linijas: jokio DI panaudojimo be žmogaus kontrolės ten, kur sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas, ir jokio masinio vidaus stebėjimo.
Atsakydamas gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas paskelbė „Anthropic” tiekimo grandinės rizika. Toks statusas, paprastai taikomas užsienio priešininkams. Prezidentas Trumpas nurodė visoms federalinėms agentūroms nutraukti šios bendrovės produktų naudojimą. „OpenAI” tuo tarpu sudarė sutartį su Pentagonu, teigdama, kad jos sąlygos numato griežtesnes apsaugos priemones, įskaitant tik debesijos pagrindu veikiantį diegimą ir nuolatinę saugumo stebėseną.
Šis konfliktas iškėlė esminį klausimą: ar DI įmonės gali (ir turi) brėžti etines ribas, kai valstybė reikalauja kitaip?
Europa: pirmūnė reguliavimo srityje
Europoje vaizdas kitoks. ES Dirbtinio intelekto aktas įsigaliojo 2024-ųjų rugpjūtį, o 2026-ųjų rugpjūčio antrąją dieną įsigalios visa likusių nuostatų dalis, įskaitant didelės rizikos DI sistemoms taikomas taisykles. Tai reiškia, kad iki vasaros vidurio visos organizacijos, naudojančios ar kuriančios tokias sistemas Europos Sąjungos rinkoje, privalės atlikti atitikties vertinimus, parengti techninę dokumentaciją ir užtikrinti žmogaus priežiūros mechanizmus.
Kiekviena ES valstybė narė iki 2026-ųjų rugpjūčio privalo įsteigti bent vieną DI reguliacinę „smėlio dėžę” — kontroliuojamą aplinką, kurioje įmonės galės testuoti inovatyvius sprendimus prieš juos paleisdamos į rinką. Europos Komisija taip pat paskelbė antrąjį DI generuojamo turinio ženklinimo praktikos kodekso projektą.
ES požiūris grindžiamas paprastu principu: kuo didesnė rizika, tuo griežtesnės taisyklės. Iki rugpjūčio organizacijos turėtų suklasifikuoti visas savo DI sistemas, įvertinti, ar jos patenka į didelės rizikos arba draudžiamųjų kategorijų sąrašą, ir įgyvendinti rizikos valdymo, duomenų priežiūros bei skaidrumo priemones.
Vaikai ir DI: nauja pažeidžiamiausia auditorija
Vis daugiau dėmesio sulaukia ir DI poveikis vaikams. 2026-ųjų tarptautinė ataskaita pirmą kartą išsamiai aptarė sparčiai plintančius DI kompanionus: žmogaus elgesį imituojančius pokalbių robotus, kurie apsimeta draugais ar romantiniais partneriais. Tai kelia naujų psichologinių rizikų, ypač jauniems žmonėms.
Jungtinėse Amerikos Valstijose viena po kitos valstijos priima įstatymus, reglamentuojančius pokalbių robotų sąveiką su nepilnamečiais: Oregono valstija galutinai patvirtino pokalbių robotų saugos įstatymą, o Kalifornijoje pasiūlytas ketverių metų moratoriumas DI pokalbių robotams, integruotiems į žaislus. Nepriklausomi testai parodė, kad kai kurie tokie žaislai su vaikais galėjo aptarinėti, kaip degtukais užkurti ugnį, arba kalbėti seksualinio pobūdžio temomis.
Ko trūksta: nuo savanoriškų pažadų prie privalomų standartų
2025-aisiais dvylika bendrovių paskelbė arba atnaujino savo pažangiojo DI saugos sistemas: dokumentus, aprašančius rizikos valdymo planus kuriant vis galingesnius modelius. Tačiau šie įsipareigojimai tebėra savanoriški. Kaip pripažįsta pati tarptautinė ataskaita, pasaulinės rizikos valdymo sistemos dar nėra subrendusios. Trūksta kiekybinių standartų, o duomenų spragos išlieka reikšmingos.
Ekspertai pabrėžia, kad DI sauga yra ne vien techninė ar socialinė-techninė problema. Tai organizacinis iššūkis, reikalaujantis aiškių paskatų, kompetencijų ir nuoseklaus įsipareigojimo, ypač kai verslas spaudžia kuo greičiau pateikti produktus rinkai.
Indijos DI aukščiausiojo lygio susitikime 2026-ųjų vasarį buvo atvirai pripažinta: diskusija persikėlė nuo klausimo, ar DI turėtų būti reguliuojamas, prie klausimo — kaip. Kas tikrina galingų sistemų teiginius? Kas koordinuoja, kai incidentas per kelias sekundes kerta valstybių sienas? Kas atsako, kai autonominė sistema veikia, o nė viena institucija nėra atsakinga?
Vietoj pabaigos
2026-ieji — tai metai, kai DI sauga nustojo būti nišine tema mokslininkams ir tapo vienu svarbiausių viešosios politikos, geopolitikos ir kasdienio gyvenimo klausimų. DI klastotės keičia mūsų santykį su tiesa. Kibernetinės atakos tampa vis autonomiškesnės. Karinės DI technologijos verčia rinktis tarp principo ir pragmatizmo. O reguliavimo sistema (nors ir stiprėjanti Europoje) vis dar nespėja paskui technologijų raidą.
Kaip teigia žurnalas „Nature“: DI technologijos turi būti saugios ir skaidrios, o likti nuošalyje nuo pastangų tai užtikrinti nėra naudinga niekam. Klausimas nebėra, ar mums reikia DI saugos taisyklių. Klausimas — ar sugebėsime jas sukurti laiku.