Kasdien naudojame dirbtinį intelektą (DI) rašydami el. laiškus, ieškodami informacijos ar generuodami vaizdus. Dažnai pasiduodame iliuzijai, kad šie įrankiai veikia efemeriškuose „debesyse“, kurie neturi fizinio svorio. Tačiau kaip technologijų ir skaitmeninės etikos ekspertas privalau jus supažindinti su materialia realybe: DI nėra tik kodas. Tai planetinio masto pramoninė sistema, kurios pamatas yra brutali išteklių gavyba.
„Debesis“ iš tikrųjų yra milžiniški, triukšmingi, langų neturintys betono pastatai. Vien Šiaurės Virdžinijos „duomenų centrų alėjoje“ (Data Center Alley), kuri apdoroja 70 % pasaulio interneto srauto, šie „hyperscale“ centrai užima daugiau nei 10 milijonų kvadratinių pėdų plotą. Tai industrinė infrastruktūra, kuri ryja mūsų planetos ateitį.
1. DI troškulys: kodėl jūsų užklausa „išgeria“ gėlą vandenį?
Duomenų centrai generuoja milžinišką karštį. Kad serveriai neišsilydytų, naudojamos garinimo sistemos, kurioms reikia ne bet kokio, o itin švaraus, apdoroto gėlo vandens. Šis procesas yra negailestingas: didžioji dalis panaudoto vandens tiesiog išgaruoja, todėl jis niekada nebegrįžta į vietos upių ar ežerų ekosistemas. Tai nėra „panaudojimas“ – tai išteklių praradimas.
Štai keletas skaičių, kurie turėtų priversti susimąstyti:
- „Microsoft“ vandens pėdsakas: Dėl DI plėtros šios korporacijos metinis vandens suvartojimas 2020–2023 m. išaugo net 87 %.
- Geriamasis vanduo serveriams: JAV apie 80 % „Google“ duomenų centrų sunaudojamo vandens yra paimama iš geriamojo vandens šaltinių.
- GPT-4 kaina: Vienas 100 žodžių el. laiškas, sugeneruotas GPT-4 modeliu, „išgeria“ iki trijų 0,5 l talpos vandens buteliukų.
„Tai, kas atrodo kaip mašinų intelektas, dažnai yra tik užmaskuotas vanduo, energija ir darbas“, – teigia technologijų kritikė Kate Crawford.
2. „Anglies renesansas“: DI prikeltos mirusios jėgainės
Nors technologijų milžinės viešai deklaruoja tvarumo tikslus, DI energijos alkis sukėlė tai, ką specialistai vadina „anglies renesansu“. Siekdamos užtikrinti nepertraukiamą energijos tiekimą duomenų centrams, korporacijos privertė atidėti planuotą senų anglies ir dujų jėgainių uždarymą Jutoje, Virdžinijoje ir Viskonsine.
Energetinė neviltis pasiekė tokį lygį, kad „Microsoft“ pasirašė sutartį dėl liūdnai pagarsėjusios „Three Mile Island“ branduolinės jėgainės reaktoriaus atgaivinimo išskirtinai savo poreikiams. Kol mes džiaugiamės naujais DI įrankiais, bendras šios technologijos energijos poreikis JAV iki 2028 m. pasieks 300 TWh – tai kiekis, galintis maitinti 28 milijonus namų ūkių. Prisiminkite tai kitą kartą generuodami vaizdą: viena užklausa „Meta“ LLaMA 405B modeliui sunaudoja tiek energijos, kiek reikia paskrudinti duonos riekę.
3. Skaitmeninis kolonializmas ir socialinė neteisybė
DI infrastruktūros našta pasiskirsto stulbinamai neteisingai. Mes gyvename „skaitmeninio kolonializmo“ laikais, kai Globalios Šiaurės korporacijos išgauna duomenis ir pigią darbo jėgą iš Globalių Pietų (Filipinų, Kenijos), palikdamos ten ekologinę žalą ir išsiurbtus išteklius.
Neteisybė bado akis net pačioje JAV. Arizonoje, alinamoje sausrų, duomenų centrai siurbia gėrimui skirtą vandenį, kol ūkininkai priversti palikti laukus pūdymui. Dar skaudesnis Navajo tautos pavyzdys: tūkstančiai vietos gyventojų vis dar gyvena be prieigos prie elektros, tačiau privalo mokėti didesnius tarifus, kad komunalinės įmonės galėtų nutiesti infrastruktūrą, reikalingą naujiems DI duomenų centrams.
4. Skaidrumo spraga: „juodoji dėžė“ už algoritmo ribų
Technologijų bendrovės meistriškai slepia savo tikrąjį poveikį po „konfidencialumo“ skraiste. Nors įmonės giriasi „žaliaisiais“ sertifikatais, jos dažnai remiasi anglies dioksido kompensavimo mechanizmais, kurie yra tik tvarumo fasadas, o ne realus sprendimas.
„The Guardian“ tyrimas atskleidė šokiruojančią realybę: „Apple“, „Google“, „Meta“ ir „Microsoft“ tikrosios emisijos 2020–2022 m. buvo 662 % didesnės, nei jos oficialiai skelbė savo ataskaitose. Tai beveik septynis kartus didesnis neigiamas poveikis klimatui, nei mums bandoma įteigti. Mes susiduriame su informacine „juodąja dėže“, kuri neleidžia visuomenei suprasti tikrosios skaitmeninės prabangos kainos.
5. Etinis pasirinkimas: tarp patogumo ir išlikimo
UNESCO rekomendacijos dėl DI etikos aiškiai sako: technologijų plėtra privalo tarnauti aplinkos flourishing’ui ir žmogaus orumui. Tačiau šiandien mes aukojame tarpkartinę lygybę dėl trumpalaikio patogumo.
Ar etiška naudoti milžiniškus planetos išteklius kuriant perteklinį, menkavertį DI turinį? Pavyzdžiui, vieno trumpo DI vaizdo įrašo sugeneravimas sunaudoja tiek energijos, kiek valandą be sustojimo veikianti mikrobangų krosnelė. DI turėtų būti naudojamas sudėtingiausioms žmonijos problemoms spręsti – klimato kaitai valdyti ar medicinos proveržiams, o ne generuoti šiukšlinį turinį, kuris kainuoja ateities kartų vandens saugumą.
Išvada
Dirbtinis intelektas nėra neutralus įrankis. Tai materiali sistema, kuri keičia upių sroves, degina anglis ir gilina socialinę prarają. Kiekviena jūsų užklausa turi materialų pėdsaką, kuris matuojamas ne milisekundėmis, o litrais prarasto gėlo vandens ir kilogramais į atmosferą išmestų teršalų.
Baigdamas noriu palikti jus su esminiu klausimu: ar esame pasirengę mokėti tikrąją DI kainą, jei ji matuojama ne doleriais, o planetos ateitimi?